BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Bibliotekos pamokos

Kiekvieną savaitę bibliotekoje vyksta pamokos, kurių metu skaitau vaikams, taip pat pristatau naujas knygas, žurnalus, ir poto su jais atlieku užduotis, susijusias su perskaityta knyga.

Spalio 3 dieną pakviečiau viešnią Tuong Van Lee, mūsų mokyklos mokinio mamytę, kuri pasisiūlė paskaityti pirmokams. Jos pasirinkta knyga “If you give a pig a pancake by Laura Numeroff”, labai nudžiugino jaunuosius skaitytojus.

Mokiniams buvo labai idomu pamatyti didelio formato knygą, taip pat išgirsti, kokius nuotykius patyrė pagrindinis knygos personažas - paršelis. Vėliau jie nupiešė vazdelį, kurį labiausiai įsiminė, išklausius knygutę.

Ačiū mūsų viešniai!

Akimirkos iš spalio 3 d.:

Rodyk draugams




Milan Kundera „Gyvenimas yra kitur“


Milan Kundera
- XX a. vid. pasaulinio garso prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas. Jo kūrybos įkvėpėjais laikomi kanoniniu žanro pradininkas G. Boccacio, antikinės literatūros žinovas F. Rabelais, XVIII a. prancūzų rašytojas Denis Didro. Taip pat rašytojas nevengė XX a. atstovų - austrų romanisto Hermano Broncho, siurrelisto Franz Kafka ir vokiečių filosofo M. Heideggerio kūrybos. Pats M. Kundera išlaiko savo vieno iš geriausiu XX a. rašytojų vardą, kadangi jis skaitytoją patraukia originalumu, kritišku požiūriu į šiandienos Vakarų Europos realybę ir kultūrą, kurioje blaškosi žmogus. Subtiliai vaizduodamas Vakarų nuosmukio situaciją, parodo, jog taip, kaip gyvena žmonės, nėra normalus dalykas, ir tik kritiškas žmogaus egzistencijos tyrinėjimas gali duoti rezultatų. Skaitytojas neranda lengvo sprendimo M.Kunderos romanuose, nes juose daug filosofijos, psichologijos ir politikos mokslų detalių.

M. Kunderos romanas ,,Gyvenimas yra kitur” sukurtas 1969 m. Čekoslovakijoje (bet dėl politinių aplinkybių pirmiausia išleistas 1973 m. Prancūzijoje). Tai ne vienintelis romanas, kurio veiksmo vieta - Čekoslovakija. Vienuose romanuose veiksmo vieta ir istorinis fonas yra komunistinė Čekoslovakija, („Pokštas”, „Juokingos meilės”, „Atsisveikinimo valsas”), kituose - liberaliji Prancūzija („Nepakeliama būties lengvybė”, „Nemirtingumas”, „Lėtumas”, „Tapatumas”).

Romano „Gyvenimas yra kitur” pasakotojo pozicija išaiškėja anksti - jis čia visagalis ir jo vaidmuo didžiausias. Jis pasižymi sugebėjimu reguliuoti įvairius stebėjimo rakursus pagal savo valią. Į veikėjus žvelgiama tarsi iš stebėjimo punktų, kuriuos autoriui panorėjus galima keisti. Kartais rašytojas istoriją gvildena lyg nešališkas stebėtojas, paaiškindamas apie veikėjų charakterį ir jų padėtį tam tikroje situacijoje. Kartais leidžiasi į monologinę diskusiją su skaitytoju, nuklysdamas nuo pagrindinės istorijos.

Svarbu yra tai, kad veiksmo foną sudaro komunistinė Čekoslovakija, ir joje vykstantys perversmai. Tačiau esminė žmogaus ir totalitarinės sistemos konfrontacija vyksta ne politiniame, o egzistenciniame lygmenyje, - veikėjų sąmonėje, jų gyvenimo įvykiuose. Tai atsispindi ir vyraujančioje romano nuotaikoje. Be politinio atspalvio, atskleidžiamas žmonių tarpusavio bendravimas: meilužiai, mylimieji, motina ir sūnus, tėvas ir mama. Santykiams užmegzti ir išlaikyti neužtenka vieno žmogaus, tam būtinas pats nestabiliausias socialinis junginys - diada. Tai tarsi santykių fantasmagorija, į kurią įtraukiamas ir pagrindinis veikėjas.

Jaromilas - poetas, gimęs inžinieriaus ir literatės šeimoje. Tačiau jis ne vienintelis veikėjas, kuris nuolat pasirodo romane. Tai poeto mama, kurios tikslas - užkloti sūnų rūpestingumo šydu. Tai ji pirmoji jį pavadino Poetu. Visas Jaromilo gyvenimas čia interpretuojamas per motinos ir sūnaus santykio prizmę. Visų pirma, ji namų židinio kurstytoja, įvairias pareigas vykdanti, vaiku besirūpinanti motina (pradėjus lyti, ji lūkuriuodavo su didžiuliu skėčiu priešais mokyklą, 20 metų kas rytą sudedanti baltinius). Tai mama iš didžiosios raidės, kaip ir pats M. Kunderą ją įvardija, tiesiog ,,Mama”. Ji manė, kad sukurta grožio ir rūpestingumo aplinka ilgiau sulaikys Jaromilą namuose, bet ateina metas, kai ,,poetai palieka mamas”. Ji akylai stebėjo kaip jos berniukas virsta vyru, pavydėjo sūnaus kitoms moterims. Įprasta matyti vien teigiamus epitetus, apibūdinančius ,,mamą”: ji aukoja gyvenimą, savo meilę dėl vaiko, todėl verta absoliučios pagarbos: ,,Paliko dailininką dėl Jaromilo, kuriam norėjo išsaugoti namų židinio ramybę”. Sureikšminus šį įvaizdį, jis tampa kičiniu, tarsi „šventa motinos pareiga”.

Už tokių pareigų vykdymo slypėjo siekis tapti Jaromilo kūno ir sielos valdove: „Norėjo visada globoti jį tarsi dangus, norėjo visada būti tos pačios substancijos kaip ir jis”. Taip motinos ir vaiko ryšys virsta ne tik vaiko gyvenimą kuriančiu, bet ir griaunančiu ryšiu: būdama arčiausiai vaiko, motina ypač gali žlugdyti jo egzistencines galimybes, neleisdama tapti savarankiška būtybe („laiko už ilgo pasaitėlio su giliai į kaklą įsiveržusiu antkakliu”), pagal savo ambicijas projektuoti jo gyvenimą (įteigė Jaromilui, kad jis vunderkindas, išrinktasis, ir taip pavertė socialistiniu lyrišku poetu). Ne vien ji skatino Jaromilą atskleisti savo talentus. Senelis vaikystėje jį ,,apdovanojo” genijaus epitetu, nors tai buvo tik draugiškas gestas vaikaičiui. Kadangi poetą supanti namų aplinka metams bėgant moteriškėjo - tėvas žuvo koncentracijos stovykloje, senelis virto pelenais - asmenybės formavimusi užsiėmė motina, kuri ir tapo Jaromilo egzistencinės problematikos didžiąja priežastimi.

Kunderos veikėjų charakteriai dažnai aiškiai atpažįstami kaip atėję iš vaizduotės, bet tikroviški. Romane jų nemažai pristatoma, bet tik keletas iš jų įvardijami vardais. Visi kiti tiesiog vadinami pagal tai, kokį atlieka vaidmenį: Studentas, Dailininkas, Raudonplaukė, Režisierė, Keturiasdešimtmetis. Net pats Jaromilas dažniau vadinamas Poetu, o ne vardu. Pagrindiniai veikėjai (Mama, Jaromilas) nuolat veikiami fabulos, o kiti pasirodo epizodiškai. Veikėjai išdėliojami skaitytojų nuosprendžiui, ir kiekvienas iš jų skirtingai perteikia savo vertybes. Toks autoriaus sumanymas skatina skaitytoją ne tik prabėgomis perskaityti, bet ir įsigilinti į tai, kokiais principais vadovaujasi veikėjai.

XX a. vid. žmogus nepasitiki socialine tikrove ir yra praradęs ryšį su aukštesne būtimi. Žmogus - tai asmenybė, kada kyla noras tapti reikšmingu. Tokio išskirtinumo troško Jaromilas, ir pasitikėjimą kėlė meno žinovas - dailininkas: ,,Krūtinę užliedavo neapsakoma palaima, nes dailininkas <…> visada jam buvo nepajudinamas autoritetas”. Todėl pajutęs silpnumą dėl savo žemiškų kompleksų, jis panirdavo į savo eilėraščių pasaulį: ,,Aukštai, savo eilėraščiuose, brėžė gaires, statė keliastulpius su įrašai”. Silpnavališkumas atsiranda dėl brandumo stokos: ,,Brandumas nematomas; brandumas esti arba visiškas, arba jo išvis nėra”. Daugiausiai kančių sukeldavo išorinis grožis - angeliška išvaizda, smulkūs veido bruožai nepaklusnūs plaukai. Jis niekino atvaizdą, kurį matė veidrovyje ir troško pasikeisti. O pažvelgęs į savo vidų, rasdavo nusiraminimą eilėraščiuose: ,,Poeto žodžiuose slypi lašelis širdies, suteikiantis eilėms grožio spindesio”.

Jaromilas tampa tokiu poetu, kuris „maniakiškai trokšta tapti susižavėjimo objektu”. Taip jaustis paskatino motinos ir dailininko pastangos. Tai svarbiausios asmenybės, kurios įtakojo tolesnį vaikino gyvenimą. Tapo Poetu, kuris savo kūrybą rodo Dailininkui - motinos meilužiui. Poetu, kuris myli moteris, motiną, poeziją ir komunizmą. Poetu, kuris meilę iškeičia į ideologinę santvarką: ,,Socialistinės meilės poezija esanti didelio ir išlaisvinto jausmo išraiška”.

Romane aptariama politinė situacija: visuomenė saistoma griežtomis taisyklėmis, darbo liaudis verčia buržuaziją, į prabangius dvarus atsikelia paprasti darbininkai, vyksta nuolatinis persekiojimas ne tik darbo, bet ir akademinėje aplinkoje. Komunizmo politika besiremianti ideologija skatina išduoti savo principus, netgi lyriškumą.

Romane atsiskleidžia visas poeto Jaromilo lyriškas mentalitetas. Lyrizmas nusakomas kaip nepatyrimo dvasia: lyriškas poetas „mažai išmano apie pasaulį, bet iš jo trykštantys žodžiai - gražūs, tobuli lyg kristalas deriniai”. Į šiuos žodžių derinius iškeičiamas visas pasaulio sudėtingumas, eilėraščių rašymo griebiamasi kaip „užuoglaudos, išsvajotos kito gyvenimo galimybės”. Taip Jaromilo lyriškumas atsiremia į pasaulio dualizmą: „Ten žemai, kur gyveno kasdienį gyvenimą, <…> driekėsi neįvardyta tuštuma; bet aukštai, savo eilėraščiuose, brėžė gaires, statė keliastulpius su įrašais”. Mąstydamas apie gelmes ir aukštumas jis vadovaujasi ne kritiniu protu, o emocijomis, savąjį poeto tapatumą nusakydamas „aš jaučiu tai, ko nejaučia kiti”. Paskendęs savo apmąstymuose, nematė kaip streikuoja Marselio darbininkai, bet kai jis rašė eilėraštį apie meilę, kurią jiems jaučia, iš tikrųjų buvo susijaudinęs ir rinko žodžius, kurie tapo ,,kūno ir kraujo tiesa”.

Romane lyrizmas traktuojamas ne tik kaip estetinė, bet ir kaip etinė bei egzistencinė kategorija. Estetinis lyrizmas, kada tiesa maskuojama gražiais, didingais žodžiais, yra susijęs su taip pat lyriška etine ir egzistencine laikysena. Lyriškas poetas vadovaujasi ne kritiniu protu, o emocijomis, savąjį poeto tapatumą nusakydamas „aš jaučiu tai, ko nejaučia kiti”. Tad ir skaitant lyrišką poeziją, nereikia mąstyti, tik bet kokį lyrišką pasakymą priimti kaip tiesą. Dėl to lyriškas poetas komunistiniam režimui nepavojingas: jo poezija neturėjo režimą griaunančios kritinės galios.

Jaromilas, išties yra aklas dėl savo užsispyrimo, todėl tampa lengvu taikiniu partijai. Pasaulyje egzistuoja dviejų profesijų atstovai, kurie lengviausiai pajuokiami dėl tokios nepakeičiamos nuomonės - tai poetai ir politikai: asmenys, kuriems užtenka pasakyti kas jie yra, ir juos imi vertinti per atstumą. Vieniems atitolimas nuo visuomenės būtinas kaip nedrumsčiamos ramybės faktas, o kitiems atstumo išlaikymas - nepriklausomybė, valdžia. Bet poetai negali didžiuotis galia, nes jie turi tik savo pomėgį rašyti, kai kurie talentą ar įkvėpimą. Situaciją gali pakeisti politika, ypač jei yra ideologinė ir veikia įvairias socialinius institutus, neaplenkdama literatūros. Tada vyraujanti politika poetui diktuoja savo tvarką (Romano autorius 1968 m. netenka darbo, knygos uždraudžiamos visoje šalyje, knygų leidyba sustabdoma. Sovietų valdžia nusprendė, kad jo kūryba gali pakenkti savo liberaliu mąstymu, todėl būtina drausti).

Į pagrindinio veikėjo kūrybą žvelgiama teigiamai, tačiau daugelį romano veikėjų komunistinis rėžimas paženklina. Nuskriaustieji - mama, jos sesers šeima, dailininkas. Tik dailininko situacija aptariama plačiau - jis išmetamas iš švietimo įstaigos ir randa darbo vietą statybose. Protinis darbas keičiamas į fizinį. Taip paprasčiau valdyti nemąstančią, neišsilavinusią auditoriją. Tik per netikėtą susidūrimą su nepažįstamuoju (septintas skyrius), Jaromilas sužino apie autoritetingo žmogaus likimą. Kartu atsiveria tiesos akimirka, kai tiesiogiai pasakoma, kad tikrasis menas - drobėje, kurią tapo dailininkas, o jo eilės tik ,,gražus mėšlas”. Per didelis sadizmas jaunam kūrėjui, bet tai priartinimas prie realybės.

Jaromilas dinamiškas ir veiklus, bet dėl savo jaunatviško užsispyrimo, be sąžinės griaužaties, išduoda žmogų, kuris troško laisvės. Poetas ryžtasi, sužinojęs, kad mylimosios brolis ketina palikti šalį ir bėgti į Vakarus, išduoti policijai. Jis jautė pareigą pasielgti pagal savo suvokiamus teisingumo principus. Po protokolo Jaromilas įdėmiai pasižiūri į policininko veidą. Tai gilių raukšlių išvagotas vyriškas veidas, kuris byloja anksti pradėtą savarankišką gyvenimą. Poetas pavydi sargo sūnui vyriškumo, kurio trokšta visą gyvenimą, todėl susitikimas su policijos tarnautoju jam įkvėpia „trykštančio vyriškumo”. Tik pamynęs neryžtingumą, veikęs kaip aktyvus visuomenės narys, gali džiaugtis permainomis: „Jam pasirodė, kad per vieną valandą, jo veido bruožai pasidarė rūstesni, žingsniai tvirtesni, balsas šiurkštesnis”.

Tai viena iš daugelio netikėtų romano situacijų. Herojaus susitikimas su nepažįstama moterimi - tai irgi savotiškas iššūkis, savęs išbandymas, kuriam Jaromilas dar nepasiruošęs, nes pastangas atrodyti vyriškai nuvainikuoja raudonis veide. Ne tik netikėtos situacijos, kelią skaitytojui šypseną, bet ir pagrindinio veikėją persekiojančios baimės, kurios natūraliai turi būti pergyvenamos: baimė užkalbinti merginą, patyrimo trūkumas su priešinga lytimi, būti nemylimam, nes jam meilė tik absoliuti: ,,Meilė reiškia viską arba nieko. Meilė turi būti visa arba jos išvis nėra”. Jis visur stengėsi būti lyriškas, nes tik poezija pakylėdavo jį virš kasdienybės.

Žmogus trokšta tikrovės, bet kartu ieško būdų, kaip pabėgti į savo susikurtą pasaulį nuo sudėtingumo, komiškų ir tragiškų, žudančių ir išlaisvinančių situacijų. Tai būdingas žmogiškos egzistencijos psichologinis bruožas. Apie jį kalba ir Kundera, tokį bėgimą įvardydamas kaip polinkį kasdienybę transformuoti į iliuziją. To siekia poetas, kuriam kasdienybė ,,ten žemai” su savo įprasto gyvenimo reiškiniais, kurie jam nesuteikia pasitenkinimo, todėl jis kyla ,,aukščiau” į savo eilėraščių pasaulį, kur laikas suskirstytas poezijos periodais. Jie kaip tiksinti bomba, kuri sprogs didžiuliu triumfu, kurio žmogus savo neilgame gyvenime laukia. Jaromilas buvo pripažintas kaip didis poetas, ir tai suprato ne tik jis ir jo mama, bet ir meno ir literatūros atstovai - leidyklos redaktorius, kinematografininkė, kiti jo kartos ir vyresni poetai.

Nuo pirmųjų eilėraščius sukūrimo jis jau nekantriai laukė oficialaus kaip poeto pripažinimo. Pirmoji davusi Poeto vardą - mama, kuri ir buvo vertintoja, klausytoja, kritikė: ,,Ji pamačiusi, kad Jaromilas poetas, nustebusi, bet iš tikrųjų tos akimirkos jau seniai laukusi”.

Tada jis pajunta taip ilgai siektą laisvę - galimybę apsispręsti ir priimti atsakomybę už save patį. Herojus nuolat pasineria į savo mintis, ir jomis siekia pabėgti, atsilaisvinti nuo motinos nuolatinių apsauginių gniaužtų: ,,Laisvė prasideda ne ten, kur tėvai palaidomi, bet ten kur jų nėra”. Per didelė meilė ir globa gali privesti prie didesnio laisvės siekimo, troškimo išsiveržti į pasaulį, kuriame nėra nė menkiausio dėkingumo, paramos. „Būtinai ateina laikas, kai poetas išsiplėšia iš motinos glėbio”.

M. Kunderos romane persipina daugybe gyvenimų linijų, bet ryškiausia - Jaromilo. Tai jauno žmogaus epopėja per gyvenimą, su praradimais ir pakilimais. Asmenybės, kuri turėjo garbę vadintis didžiuoju poetu tik trumpą laiką, ir prieš kurį buvo lenkiamos galvos. Tačiau šlovė trumpalaikė, nes žmogus silpnas, nepastovus, įžeidus. Tik stiprios asmenybės gali drąsiai skleisti lozungus apie senojo pasaulio pabaigą, didžiąją meilę ir gelbėtoją jaunystę. Cituojant Remarko žodžius - ,,dvidešimtmetį valdo norai, trisdešimtmetį - patyrimas, keturiasdešimtmetį - išmintis”. Patyrimo ir išminties trūkumas pavertė Jaromilą ligoniu, kuris savo gyvenimo pabaigą pasitiko lovoje, kai galėjo būti ir toliau liaupsinamas. Viena klaida, o gal viso gyvenimo klaida - karštligiškas troškimas būti pripažintam ir motinos ambicijos iš vaiko padaryti vunderkindą - štai kas Jaromilą padarė didžiuoju Poetu.

Rodyk draugams




Meistras ir Margarita - knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas

Meistras ir Margarita, viršelis
Šį mėnesį užsibrėžiau perskaityti “Meistras ir Margarita”. Deja ji išversta iš rusų į lietuvių kalbą. Tikiuosi vertimas nenuvils (iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta), nes esu pasiryžusi šį kūrinį surasti originalo kalba ir lėtais žingsneliais pamėginti perskaityti. Kol kas mano bibliotekėlėje tik lietuvių ir anglų kalbomis išleistos knygos, o vietą savo atrado tik rusų kalbos vadovėliai. Bet viskas po truputėlį įsivažiuoja.

Jei kam teko perskaityti šią knygą originalo kalba, labai laukiu atsiliepimų ir komentarų.

Rodyk draugams




Versli biblioteka

Becoming a Successful Intrapreneur

Prieš kelias dienas mano rankose atsidūrė knyga, kurios turinys suintrigavo ne dėl savo spalvingo viršelio, bet pavadinime slypinčios minties “Becoming a Successful Intrapreneur: A Practical Guide to Creating an Innovative Information Service” (liet. Kaip tapti sėkmingu verslininku: praktinis gidas kuriantiems naujoviškas informacijos paslaugas). Jau ir anksčiau buvo apie tai kalbėta, bet informacijos ieškojau tik anglų kalba, todėl visi gauti paieškos rezultatai buvo iš užsienio tinklaraščių. Vienas iš tokių pavyzdžių:
What is Entrepreneurial Librarianship?
http://infospace.ischool.syr.edu/2013/06/05/what-is-entrepreneurial-librarianship/

Šia tema pradėjau domėtis, kadangi grįžus po atostogų reikėjo suderinti bibliotekos biudžetą ir pagrįsti bibliotekos teikiamas paslaugas ir išteklius. Tikriausiai ne viena susidūriau su tokia problema, bet kadangi mano mokykla yra tarptautinė, todėl reikia ieškoti užsienio pavyzdžių. Nors gal toli ir nereiktų žvelgti, jei būtų galima su kuo pasitarti ir vietinėje rinkoje.

Rodyk draugams